Mintys / Normalu?
Sveiki!
Šiandien noriu pakalbėti apie, mano nuomone, vieną didžiausių visuomenės problemų, kuri mane labai dažnai glumina, skauda žiūrėti į to padarinius ir norisi, kad žmonės kuo greičiau pasikeistų ir suprastų, ką daro klaidingai. Taip pat norėtųsi padiskutuoti su jumis, jeigu jūs esate kitokios nuomonės, nes visada yra įdomu pamatyti visiškai kitus požiūrio taškus ir pabandyti iš jų kažką naudingo pasiimti.
Pradėsiu nuo to, kad paskutiniu metu pastebėjau, jog pradėjau atsargiau elgtis su žodžiu"normalu" ir jį naudoti tik kada, kada tikrai aiškiai žinau, kad jis čia tinka. Ar galima griežtai vertinti kito žmogaus elgesį, aprangą, nuomonę būtent šiuo žodžiu? Nemanau. Paaiškinsiu, kodėl.
Normos pas kiekvieną iš mūsų yra absoliučiai skirtingos. Man yra absoliučiai normalu ir gera atsikelti vidurdienį ir užmigti vidurnaktį, o galbūt jums tai yra nepakeliama, nes skauda galvą. Manęs visiškai nejaudina, jeigu aš susiplausiu indus tik vakare po visos darbo dienos, o jums net vienas numestas kavuotas šaukštelis gali sukelti isteriją. Ir galėčiau daug vardinti ir vardinti. Tačiau ar tai mums leidžia vieniems kitus viešai vertinti, teisti ar mokyti? Ar aš galiu jus vadinti silpnuoliais, kurie priklausomi nuo kažkokio ankstyvo ritmo, o jūs mane - nevala, nes nesugebu susiplauti indų?
Atsakymas būtų ne. Ne tik dėl to, kad tai nėra korektiška dėl skirtingo požiūrio (t.y. mano žmonių vertinimo ribos yra kitokios negu jūsų), o ir todėl, kad mano arba jūsų gyvenimo būdas netrukdo nei vienam iš mūsų. Greičiausiai jūsų ir mano gyvenimai niekada nesusikirs, išskyrus aptariant šiuos klausimus, tad kodėl kas nors iš mūsų turime vieni kitus teisti vien tik todėl, kad požiūriai skiriasi?
Kodėl aš tai vadinu viena didžiausių visuomenės problemų?
Mums labai trūksta supratimo, jog tai, kad netrukdo gyventi mums kasdien, mūsų jaudinti neturi, net jeigu mums asmeniškai yra nepriimtina. Iš to kyla labai daug patyčių, galbūt netgi ir fizinio smurto - tiesiog todėl, kad labai knieti pamokyti kitus, jog "žiūrėk, aš gyvenu ir mąstau taip, taip yra geriau, negu tavo mąstymas ir gyvenimas". Tai galima gana lengvai stebėti ir socialiniuose tinkluose. Jeigu mama įdės savo ilgaplaukio sūnaus arba sūnaus, besipuošiančio suknelėmis, nuotrauką, būtinai pasipils komentarai: "aš nemanau, kad jums reikia berniukui auginti mergaitiškas kasas ir rengti mergaitiškais drabužiais" ir panašūs. Gerai, jeigu dar korektiškoje formoje, nes iš tiesų būna ir kraupiau. Labai gerai, jeigu turite tvirtą ir pagrįstą nuomonę apie vienus ar kitus dalykus (kad ir vaikų stilius), tačiau jos nereikia prikišti kitiems žmonėms, siūlyti jiems daryti kitaip. Kiekvienas turime savo suvokimą apie pasaulį ir reikėtų suprasti bei priimti kiekvieno žmogaus unikalumą.
Pavyzdžiui: man labai gražu žiūrėti į bet kokias poras (kalbu apie heteroseksualius, homoseksualius, biseksualius ir dar kitokius žmones). Tačiau asmeniškai renkantis porą, greičiausiai rinkčiausi heteroseksualų asmenį, kaip ir aš. Taigi, nors asmeniškai nesirinkčiau kitokios orientacijos negu aš asmens, manyje tai priešiškumo neiššaukia, nes 1. niekieno, kas nėra mano partneris, seksualinė orientacija neturi įtakos mano asmeniniam gyvenimui, tai kodėl man turi rūpėti?, 2. meilė bet kuriuo atveju yra gerai, jeigu ji abipusė :) .
Arba dar vienas iš pavyzdžių būtų poligamija. Na kodėl man reikėtų apsiimti vertinti, normalu tai ar ne, jeigu mano šeimoje to nėra ir aš to netoleruoju, o visiškai svetima šeima neturi jokios įtakos mano šeimai? Man to nereikia daryti. Aš tegaliu konstatuoti faktą, jog poligamija yra arba jos nėra. O kokios to priežastys, kaip tai išspręsti (o galbūt net nereikia spręsti?) - manęs šie dalykai neturi dominti, nes asmeniškai su jais aš nesu susijusi.
Arba aš tikriausiai niekada nesikirpčiau plaukų trumpai, nes ilgi plaukai tiesiog daug gražiau man atrodo, tačiau vėlgi, ant manęs. Niekada nesu parašiusi ir tikrai neparašysiu kokiai trumpaplaukei arba tatuiruotai (irgi esu prieš tattoo ant savo kūno) merginai, jog ji negraži arba nepatraukli, priešingai - visada pagiriu net ir visišką neformalą, jeigu jis mano akimis atrodo spinduliuojantis pasitikėjimu savimi, savo grožiu ir dėl to atrodo stulbinančiai. Niekada netaikiau ir netaikysiu savo grožio/elgesio/gyvenimo standartų kitiems. Ir taip norėčiau, jog tai pradėtų daryti dauguma. Nes tada žmonės tolerantiškiau elgtųsi vienas su kitu, daugiau bendrautų ir gyventų daug geriau.
Tai visgi, kas yra tas "normalu"?
"Normalu" yra viskas, kas nesukelia niekam jokios žalos. Pavyzdžiui, yra mėgėjų homoseksualius asmenis lyginti su pedofilais. Tik tokie lygintojai pamiršta, kad homoseksualumas yra dviejų žmonių sąmoningas pasirinkimas, tuo tarpu pedofilo tvirkinamas mažametis asmuo pasirinkimo dažniausiai neturi arba dar nesupranta, kad jį turi. O vertinti, "normalu" ar ne jūs galite tik tuos dalykus ar pasirinkimus, kurie jus liečia tiesiogiai. Visa kita nėra nei mano, nei jūsų vertinimo objektas, todėl mūsų nuomonė nėra reikalinga. Galima tik pasidžiaugti, jog vienus ar kitus sprendimus darantys žmonės jaučiasi laimingi.
Šiandien noriu pakalbėti apie, mano nuomone, vieną didžiausių visuomenės problemų, kuri mane labai dažnai glumina, skauda žiūrėti į to padarinius ir norisi, kad žmonės kuo greičiau pasikeistų ir suprastų, ką daro klaidingai. Taip pat norėtųsi padiskutuoti su jumis, jeigu jūs esate kitokios nuomonės, nes visada yra įdomu pamatyti visiškai kitus požiūrio taškus ir pabandyti iš jų kažką naudingo pasiimti.
Pradėsiu nuo to, kad paskutiniu metu pastebėjau, jog pradėjau atsargiau elgtis su žodžiu"normalu" ir jį naudoti tik kada, kada tikrai aiškiai žinau, kad jis čia tinka. Ar galima griežtai vertinti kito žmogaus elgesį, aprangą, nuomonę būtent šiuo žodžiu? Nemanau. Paaiškinsiu, kodėl.
Normos pas kiekvieną iš mūsų yra absoliučiai skirtingos. Man yra absoliučiai normalu ir gera atsikelti vidurdienį ir užmigti vidurnaktį, o galbūt jums tai yra nepakeliama, nes skauda galvą. Manęs visiškai nejaudina, jeigu aš susiplausiu indus tik vakare po visos darbo dienos, o jums net vienas numestas kavuotas šaukštelis gali sukelti isteriją. Ir galėčiau daug vardinti ir vardinti. Tačiau ar tai mums leidžia vieniems kitus viešai vertinti, teisti ar mokyti? Ar aš galiu jus vadinti silpnuoliais, kurie priklausomi nuo kažkokio ankstyvo ritmo, o jūs mane - nevala, nes nesugebu susiplauti indų?
Atsakymas būtų ne. Ne tik dėl to, kad tai nėra korektiška dėl skirtingo požiūrio (t.y. mano žmonių vertinimo ribos yra kitokios negu jūsų), o ir todėl, kad mano arba jūsų gyvenimo būdas netrukdo nei vienam iš mūsų. Greičiausiai jūsų ir mano gyvenimai niekada nesusikirs, išskyrus aptariant šiuos klausimus, tad kodėl kas nors iš mūsų turime vieni kitus teisti vien tik todėl, kad požiūriai skiriasi?
Kodėl aš tai vadinu viena didžiausių visuomenės problemų?
Mums labai trūksta supratimo, jog tai, kad netrukdo gyventi mums kasdien, mūsų jaudinti neturi, net jeigu mums asmeniškai yra nepriimtina. Iš to kyla labai daug patyčių, galbūt netgi ir fizinio smurto - tiesiog todėl, kad labai knieti pamokyti kitus, jog "žiūrėk, aš gyvenu ir mąstau taip, taip yra geriau, negu tavo mąstymas ir gyvenimas". Tai galima gana lengvai stebėti ir socialiniuose tinkluose. Jeigu mama įdės savo ilgaplaukio sūnaus arba sūnaus, besipuošiančio suknelėmis, nuotrauką, būtinai pasipils komentarai: "aš nemanau, kad jums reikia berniukui auginti mergaitiškas kasas ir rengti mergaitiškais drabužiais" ir panašūs. Gerai, jeigu dar korektiškoje formoje, nes iš tiesų būna ir kraupiau. Labai gerai, jeigu turite tvirtą ir pagrįstą nuomonę apie vienus ar kitus dalykus (kad ir vaikų stilius), tačiau jos nereikia prikišti kitiems žmonėms, siūlyti jiems daryti kitaip. Kiekvienas turime savo suvokimą apie pasaulį ir reikėtų suprasti bei priimti kiekvieno žmogaus unikalumą.
Pavyzdžiui: man labai gražu žiūrėti į bet kokias poras (kalbu apie heteroseksualius, homoseksualius, biseksualius ir dar kitokius žmones). Tačiau asmeniškai renkantis porą, greičiausiai rinkčiausi heteroseksualų asmenį, kaip ir aš. Taigi, nors asmeniškai nesirinkčiau kitokios orientacijos negu aš asmens, manyje tai priešiškumo neiššaukia, nes 1. niekieno, kas nėra mano partneris, seksualinė orientacija neturi įtakos mano asmeniniam gyvenimui, tai kodėl man turi rūpėti?, 2. meilė bet kuriuo atveju yra gerai, jeigu ji abipusė :) .
Arba dar vienas iš pavyzdžių būtų poligamija. Na kodėl man reikėtų apsiimti vertinti, normalu tai ar ne, jeigu mano šeimoje to nėra ir aš to netoleruoju, o visiškai svetima šeima neturi jokios įtakos mano šeimai? Man to nereikia daryti. Aš tegaliu konstatuoti faktą, jog poligamija yra arba jos nėra. O kokios to priežastys, kaip tai išspręsti (o galbūt net nereikia spręsti?) - manęs šie dalykai neturi dominti, nes asmeniškai su jais aš nesu susijusi.
Arba aš tikriausiai niekada nesikirpčiau plaukų trumpai, nes ilgi plaukai tiesiog daug gražiau man atrodo, tačiau vėlgi, ant manęs. Niekada nesu parašiusi ir tikrai neparašysiu kokiai trumpaplaukei arba tatuiruotai (irgi esu prieš tattoo ant savo kūno) merginai, jog ji negraži arba nepatraukli, priešingai - visada pagiriu net ir visišką neformalą, jeigu jis mano akimis atrodo spinduliuojantis pasitikėjimu savimi, savo grožiu ir dėl to atrodo stulbinančiai. Niekada netaikiau ir netaikysiu savo grožio/elgesio/gyvenimo standartų kitiems. Ir taip norėčiau, jog tai pradėtų daryti dauguma. Nes tada žmonės tolerantiškiau elgtųsi vienas su kitu, daugiau bendrautų ir gyventų daug geriau.
Tai visgi, kas yra tas "normalu"?
"Normalu" yra viskas, kas nesukelia niekam jokios žalos. Pavyzdžiui, yra mėgėjų homoseksualius asmenis lyginti su pedofilais. Tik tokie lygintojai pamiršta, kad homoseksualumas yra dviejų žmonių sąmoningas pasirinkimas, tuo tarpu pedofilo tvirkinamas mažametis asmuo pasirinkimo dažniausiai neturi arba dar nesupranta, kad jį turi. O vertinti, "normalu" ar ne jūs galite tik tuos dalykus ar pasirinkimus, kurie jus liečia tiesiogiai. Visa kita nėra nei mano, nei jūsų vertinimo objektas, todėl mūsų nuomonė nėra reikalinga. Galima tik pasidžiaugti, jog vienus ar kitus sprendimus darantys žmonės jaučiasi laimingi.
Komentarai
Rašyti komentarą