Sulėtinti ar pagreitinti? / Mintys

 Sveiki!

Vis dažniau matau, kaip įvairiuose tinklaraščiuose, Instagram ir kitur susiduria dvi idėjinės priešpriešos. Viena idėja yra sulėtinti gyvenimo tempą, neskubėti, leisti sau nesirūpinti dėl nepasiektų tikslų, nepadarytų darbų ir pan. Kita idėja yra kelti sau aukštus tikslus, stengtis kuo daugiau išmokti, kuo daugiau uždirbti, kuo daugiau pažinti, žodžiu, nesėdėti vietoje. Nors nei viena idėja nėra bloga pati savaime, man kartais tie žmonės nėra panašūs į žmones, o greičiau į robotus, kurie užprogramuoti ir veikia pagal tam tikrą programą.

Visada, matydama tuos veikliuosius, mintyse išsikeliu klausimą - o tai negi jie kartais nešvaisto savo brangaus ir produktyvaus laiko tiesiog scrollinimui arba teliko žiūrėjimui? Lygiai taip pat apie tuos, kurie nuolat relaksuoja savyje ir "nieko neveikia, jokių tikslų nesivaiko" man kyla klausimas - o tai negi nesinori nuversti, na, jeigu ne kalnus, tai bent jau kokią kalvelę?

Ne, šitie klausimai nekyla dėl to, kad aš noriu tuos žmones pakeisti ir man jų gyvenimo būdas atrodo neteisingas. Aš apie jį neturiu jokios nuomonės, nes man jos ir nereikia turėti - tie žmonės nėra mano artimi, kuriems mano nuomonė būtų įdomi. Tiesiog norime mes to ar ne, esame socialūs organizmai, kurie pratę gyventi visuomenėje ir, be abejo, lyginti save su kitais individais. Lygindama save su kitais aš nevertinu, o bandau suprasti, kaip veikia jų mąstymas ir ką nors naudingo iš to pasiimti. 

Šiemet aš nesikėliau sau pernelyg ambicingų tikslų, tokių kaip "išmokti X kalbą" ir panašių. Tikslus, jeigu jau tokiu keliat sau, reikia nustatyti pakankamai realius ir artinančius jus prie to gyvenimo modelio, apie kurį svajojate. Po to galima tuos tikslus susismulkinti į mažesnius tikslus ir paskirstyti kiekvienam mėnesiui (ar kitam laikotarpiui).

Ir tik visai neseniai supratau, kad be BALANSO - nepajudėsi iš vietos niekur. O dar pradinėje klasėse mums aiškino: reikia derinti aktyvų poilsį su mokymusi, taip ir čia: malonumus reikia derinti su tuo, ko reikia. Jeigu darausi darbotvarkę (aišku, dirbant samdomą darbą skamba kiek nerealiai, bet vis tiek - turite laiką prieš darbą ir po jo, kurį skiriate kažkur, ar ne?), kaitalioju tai, ko reikia, su laisvu laiku arba dalykais, kuriuos man yra malonu daryti ir nėra sunku prisiversti padaryti. Ir tik tada man pavyksta apskritai ką nors nuveikti. Būtent todėl aš kartais nusistebiu stebėdama tuos, kurie visą dieną yra tiktai produktyvūs, tik kažką veikia - na negi tikrai jie kartais nepašvaisto savo laiko tiesiog kažkam? Nesitiki. Bet visą laiką tik chillinti ir veikti tik tai tai, kas faina ir nereikalauja jokių pastangų aš irgi nenorėčiau. Jau turėjau tokių momentų, kai "tiesiog" mokiausi ir neturėjau nei darbo, nei savo tikslų ką nors nuveikti. Negalėjau rasti sau ramybės, kol neradau savęs kuo užimti. Matyt, viduje vis tiek yra varikliukas, kuris nenori, kad laiko varomos svajonės praskristų pro šalį.

Ir dar vienas dalykas - nieko tokio, jeigu šiandien ko nors nespėji ar kažkas nepasisekė. Svarbu savęs už tai negraužti. Pasiseks kitą kartą. Ne, rimtai, šitas savęs graužimas nuolatos žiauriai stabdo dalykus :) Nebūtina visko spėti ir visko pasiimti čia ir dabar. Geriau jau lėčiau, tačiau užtikrintai judėti tikslo link, negu išsikelti sau pernelyg ambicingus tikslus, prisirašyti po 20 eilučių to-do list'e per dieną ir ties 7 eilute susinervinti, kad nieko nebespėji, taip motyvaciją užmetant kažkur už kampo savaitei ar dviem. Mes visi esam tik žmonės, o ne užprogramuoti robotai, kurie spėja visur ir viską. Tai nepamirškim to ir nereikalaukim iš savęs visko čia ir dabar. Geriau jau pasidarom truputį to, ko reikia, ir jeigu apima nuovargis, varom pažaisti kokio stalo žaidimo ar tiesiog Coutner Strike ir nesukam galvos, nes pasilsėsim ir grįšim prie to, ką reikia padaryti, kad gyvenimas būt fainesnis ;)