Mintys / Galbūt kaltas aš, o ne kažkas?
Sveiki,
šiandien vėl nusprendžiau pasidalinti savo mintimis apie tai, kaip žmonės (ir aš pati, anksčiau) mėgsta kaltinti dėl savo nelaimių, blogos nuotaikos ar tiesiog nepatinkančių aplinkybių visus - artimuosius, draugus, aplinką, valdžią, blogą orą, bet ne save. Kodėl taip yra ir kodėl to neturėtų būti?
Ar kada nors teko mokytis tai, ko niekaip nepavyko išmokti? Iš patirties žinau, jog matematika ir chemija - bene patys nemėgstamiausi vidurinės mokyklos moksleivių mokomieji dalykai. Net neabejoju, kad jeigu baigėte bent 8 klases, šiuos dalykus mokykloje turėjote turėti ir mokytis. O vyresnės kartos atstovai, kiek žinau, ir egzaminus, neturėdami pasirinkimo, laikė. Čia jums ne dabartinių millenials'ų karta, kuri turi pasirinkimą egzaminams, turi teises ir 0 pareigų.
Taigi, bent jau šį pavyzdį žinos, na, jeigu ne žmonės virš 30, tai virš 20 tikrai. Ar atsimenate tas pertraukas prieš kontrolinius, o ypač to, ko tikrai nemoki? Ar pamenate, kaip susirinkdavote į krūveles ir aptarinėdavote, kaip tos matiekos niekada nereikės, kad tie integralai, įdomu, ar kur nors aš panaudosiu Pitagoro teoremą, kodėl švietimo sistema sukurta taip, kad be matkės egzo niekur negali stoti ir panašūs aptarinėjimai šiek tiek nepalengvina laukimą. Laukimą įrodymo, patvirtinimo, kad tu neprisėdai, neskyrei laiko, neįdėjai pastangų (ne visiškai, bet būtent, pakankamai), kad jaustumeisi tvirtai.Ir kaip lengva pasidaro, kai tu esi ne vienas, kuris mano, kad ne mes kalti, o sistema kalta. Kad ne aš kaltas, kad nemoku, o mokytojas kaltas, kad neišmokė.
Ką aš šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti?
Visada lengva kaltinti kitų žmonių elgesį/aplinkybes, kurios nepriklauso nuo tavęs, dėl neigiamų dalykų, kurie ištinka tave, o išvis tobula, jeigu surasi, kas tuo tiki - bendraminčiai, tas žmogus, ką tu kaltini ar bet kas kitas. Svarbu, būtų, kas tave palaiko, ir sako, jog viskas gerai, kad neskyrei pakankamai laiko, neskyrei pakankamai jėgų tam, kad pasiektum tikslą. Viskas su tuo yra super, nes juk tavo gyvenimas nepriklauso nuo tavęs. Bet ar tikrai?
Dėl prastų mokymosi rezultatų nėra kaltas niekas, išskyrus patį mokinį. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.
Jeigu mokytojas yra prastas (per savo gyvenimą esu sutikusi tragiškų mokytojų, todėl gerai žinau, ką šneku), visada galima ieškoti geresnio, jeigu pavyksta - mokytis savarankiškai, jeigu ne, samdytis korepetitorių arba prašyti pagalbos klasės draugų (porai merginų iš savo klasės tokiu būdu padėjau su visų taip nepakenčiama matematika). Sakysite "bet juk švietimo sistema turi tenkinti mokinio poreikius, kitaip - už ką mes mokame mokesčius?". Iš dalies turiu sutikti - mūsų (Lietuvoje esanti) švietimo sistema yra pasenusi, ją iš tiesų reikia keisti iš pagrindų ir čia nėra tas faktas, kurį yra gana paprasta nuginčyti. Tačiau pagalvokite patys - ar švietimo sistema turi trukdyti siekti gyvenimo (kurį turime tik vieną) tikslų? Nemanau. Todėl reikia stengtis siekti savo tikslų visiškai nepaisant tokių kliūčių kaip švietimo sistema ar prasti mokytojai. O jeigu noro stengtis nėra - tai tėra tik tavo paties problemos. Niekas už tave nepasistengs. :)
Jeigu mokinys nesugeba planuoti savo laiko, yra pervargęs, nemoka mokytis, nes informacija nelenda į galvą, yra begalė būdų, kaip savimi pasirūpinti - sportas, vitaminai, internete pilna informacijos, kaip planuoti laiką, kaip efektyviai mokytis, kaip ištreniruoti save siekti tikslų ir daug daug kitos naudingos informacijos. Man labai keista, jog gyvename informacijos amžiuje, bet naudojame visiškai kitą, nenaudingą informaciją - skaitome bulvarinius portalus, užsiimame pletkais ir dar kitokiais menkniekiais, vietose saviugdos. Žinoma, niekas netrukdo derinti saviugdos ir menkniekių (kartais pasijuokti iš bulvarinio šlamšto tikrai sveika), tačiau ryti vien nenaudingą turinį ir po to skųstis, jog gyvenimas klostosi kažkaip ne taip yra mažų mažiausiai keista.
Ir čia aš pateikiau tik mokyklos pavyzdį, nes greičiausiai apie 90 % žmonių, turinčių internetą ir bazinį išsilavinimą gavusių Lietuvoje, yra baigę vidurinę mokyklą. Vėliau sritys, kuriose labai lengva nusimesti nuo savęs atsakomybę, išsiskiria. Kam tai yra karjera, kam tai yra santykiai, kam tai yra šeima, o kam viskas kartu, nes tas žmogus pats sau fainas ir viskas aplink blogai, tik jis vargšas kenčia nuo neigiamo aplinkos poveikio.
Labai populiarus skundas mūsuose yra mažos pajamos. Wait a minute, o nuo ko pajamos priklauso? Kartais ne nuo paties darbuotojo? Juk darbuotojas visuomet renkasi darbą dirbti. Nesu girdėjusi, kad kažką atvestų už rankos, tėkštų ant stalo darbo sutartį ir sakytų "Rašykis arba iš čia neišeisi. Tu privalai dirbti pas mus už 400 euriukų per mėnesį.". Visada žmonės patys pasirašo darbo sutartis, dirba darbą n metų ir po to sako "Aš negaliu sau leisti niekur nuvažiuoti/brangesnio rūbo nusipirkti, nes mūsų seimas yra vagys, dėl to mes gaunam mažas algas". Bet ar tikrai tas "seimas vagys" yra kaip nors susijęs su tuo, kad jūs dirbate darbą, už kurį užmokestis jūsų netenkina? Juk jūs pasirašėte sutartį, jūs likote tame darbe, reiškia, jus viskas tenkina. Ir mane linksmina tokie pasiteisinimai, kaip kad vaikus tai reikia išmaitinti, iš kažko gyventi reikia. Pirma - paprastai minimaliai arba prastai apmokami darbai gali būti kaip tarpinė stotelė žmonėms, kurie turi idėjų ar planų, kaip vėliau užsidirbti tiek, kad uždarbis tenkintų daugumą jų poreikių ir leistų oriai gyventi. Jeigu žmogus ilgą laiką dirba prastai apmokamame darbe, bet skundžiasi gaunamu uždarbiu, tai reiškia tik viena - jis nenori judėti toliau ir jį visiškai tenkina turima situacija. Nes jeigu netenkintų, seniai būtų sugalvojęs būdą, kaip iš tos situacijos išeitis. Antra - kokie dar vaikai, jeigu tu jauti, kad tavo finansinė situacija tavęs netenkina ir artimiausiu metu tu jos pagerinti nenorėsi? Kam dar papildomai įtraukti į tokią situaciją tik į pasaulį atėjusį žmogų.
Sakysite: "atsidaryk darbo skelbimus, o tada kalbėk". Deja, darbo skelbimus aš tikrinu lygiai triskart per dieną. Nors mokausi dieninėse studijose, aš nuolatos ieškau darbo. Nes manęs netenkina mano finansinė situacija. Aš ją noriu keisti. Vaikštau į darbo pokalbius, domiuosi darbo rinką, stebiu, kokių sugebėjimų ieško darbdaviai, domiuosi kitomis galimybėmis pagerinti finansinę situaciją. Aišku, aš galėčiau žiūrėti Netflixą ir chillinti - juk reikia pastudentauti. Bet ne - aš nenusiteikusi kaltinti paskui valdžios, darbo rinkos, kad neturiu darbo. Viskas priklauso nuo manęs, reiškia, kiek įdirbio ir noro susirasti pajamų šaltinį parodysiu, tiek proporcingai ir turėsiu.
Ir taip, labai daug darbo pasiūlymų yra už minimalų atlygį. Tačiau niekas neliepia eiti ten. O jeigu einate - patys kalti.
Trečia sritis, kur skundų daugiausia, yra santykiai. Čia plėstis daug neišeis - situacijų daug ir labai skirtingų, todėl per vieną prizmę visko įvertinti neįmanoma. Tačiau galiu pasakyti tik viena - niekada, pabrėžiu, niekada kilus problemoms santykiuose nėra kaltas vienas asmuo. Visada kalti du asmenys. tiesa, nebūtinai elgesys iš abiejų pusės turi būti blogas - apstu porų, kur vienas elgiasi per minkštai, o kitas - per žiauriai, abu yra vienas kitam blogi ir neteisingi, elgiasi klaidingai ir galbūt patys to nesupranta, tačiau kalti yra abu ir problemos kyla dėl abiejų kaltės. Nors viena iš jų ir atrodo šventasis. Todėl, jeigu turite problemų čia, paanalizuokite savo elgesį - galbūt jūs kažko nepastebite ir nesuprantate savyje?
Šaindien tiek. Nekaltinkime kitų - priežasčių ieškokime savyje, nes gyvename tik vieną kartą ir esame visapusiškai atsakingi už savo gyvenimą. Ir nėra blogai būti kaltu ar atsakingu dėl kokios nors situacijos. Blogai yra to nesuprasti ir nedaryti išvadų bei reikiamų veiksmų.
Norite padiskutuoti? Rašykite komentaruose.
Ar kada nors teko mokytis tai, ko niekaip nepavyko išmokti? Iš patirties žinau, jog matematika ir chemija - bene patys nemėgstamiausi vidurinės mokyklos moksleivių mokomieji dalykai. Net neabejoju, kad jeigu baigėte bent 8 klases, šiuos dalykus mokykloje turėjote turėti ir mokytis. O vyresnės kartos atstovai, kiek žinau, ir egzaminus, neturėdami pasirinkimo, laikė. Čia jums ne dabartinių millenials'ų karta, kuri turi pasirinkimą egzaminams, turi teises ir 0 pareigų.
Taigi, bent jau šį pavyzdį žinos, na, jeigu ne žmonės virš 30, tai virš 20 tikrai. Ar atsimenate tas pertraukas prieš kontrolinius, o ypač to, ko tikrai nemoki? Ar pamenate, kaip susirinkdavote į krūveles ir aptarinėdavote, kaip tos matiekos niekada nereikės, kad tie integralai, įdomu, ar kur nors aš panaudosiu Pitagoro teoremą, kodėl švietimo sistema sukurta taip, kad be matkės egzo niekur negali stoti ir panašūs aptarinėjimai šiek tiek nepalengvina laukimą. Laukimą įrodymo, patvirtinimo, kad tu neprisėdai, neskyrei laiko, neįdėjai pastangų (ne visiškai, bet būtent, pakankamai), kad jaustumeisi tvirtai.Ir kaip lengva pasidaro, kai tu esi ne vienas, kuris mano, kad ne mes kalti, o sistema kalta. Kad ne aš kaltas, kad nemoku, o mokytojas kaltas, kad neišmokė.
Ką aš šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti?
Visada lengva kaltinti kitų žmonių elgesį/aplinkybes, kurios nepriklauso nuo tavęs, dėl neigiamų dalykų, kurie ištinka tave, o išvis tobula, jeigu surasi, kas tuo tiki - bendraminčiai, tas žmogus, ką tu kaltini ar bet kas kitas. Svarbu, būtų, kas tave palaiko, ir sako, jog viskas gerai, kad neskyrei pakankamai laiko, neskyrei pakankamai jėgų tam, kad pasiektum tikslą. Viskas su tuo yra super, nes juk tavo gyvenimas nepriklauso nuo tavęs. Bet ar tikrai?
Dėl prastų mokymosi rezultatų nėra kaltas niekas, išskyrus patį mokinį. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.
Jeigu mokytojas yra prastas (per savo gyvenimą esu sutikusi tragiškų mokytojų, todėl gerai žinau, ką šneku), visada galima ieškoti geresnio, jeigu pavyksta - mokytis savarankiškai, jeigu ne, samdytis korepetitorių arba prašyti pagalbos klasės draugų (porai merginų iš savo klasės tokiu būdu padėjau su visų taip nepakenčiama matematika). Sakysite "bet juk švietimo sistema turi tenkinti mokinio poreikius, kitaip - už ką mes mokame mokesčius?". Iš dalies turiu sutikti - mūsų (Lietuvoje esanti) švietimo sistema yra pasenusi, ją iš tiesų reikia keisti iš pagrindų ir čia nėra tas faktas, kurį yra gana paprasta nuginčyti. Tačiau pagalvokite patys - ar švietimo sistema turi trukdyti siekti gyvenimo (kurį turime tik vieną) tikslų? Nemanau. Todėl reikia stengtis siekti savo tikslų visiškai nepaisant tokių kliūčių kaip švietimo sistema ar prasti mokytojai. O jeigu noro stengtis nėra - tai tėra tik tavo paties problemos. Niekas už tave nepasistengs. :)
Jeigu mokinys nesugeba planuoti savo laiko, yra pervargęs, nemoka mokytis, nes informacija nelenda į galvą, yra begalė būdų, kaip savimi pasirūpinti - sportas, vitaminai, internete pilna informacijos, kaip planuoti laiką, kaip efektyviai mokytis, kaip ištreniruoti save siekti tikslų ir daug daug kitos naudingos informacijos. Man labai keista, jog gyvename informacijos amžiuje, bet naudojame visiškai kitą, nenaudingą informaciją - skaitome bulvarinius portalus, užsiimame pletkais ir dar kitokiais menkniekiais, vietose saviugdos. Žinoma, niekas netrukdo derinti saviugdos ir menkniekių (kartais pasijuokti iš bulvarinio šlamšto tikrai sveika), tačiau ryti vien nenaudingą turinį ir po to skųstis, jog gyvenimas klostosi kažkaip ne taip yra mažų mažiausiai keista.
Ir čia aš pateikiau tik mokyklos pavyzdį, nes greičiausiai apie 90 % žmonių, turinčių internetą ir bazinį išsilavinimą gavusių Lietuvoje, yra baigę vidurinę mokyklą. Vėliau sritys, kuriose labai lengva nusimesti nuo savęs atsakomybę, išsiskiria. Kam tai yra karjera, kam tai yra santykiai, kam tai yra šeima, o kam viskas kartu, nes tas žmogus pats sau fainas ir viskas aplink blogai, tik jis vargšas kenčia nuo neigiamo aplinkos poveikio.
Labai populiarus skundas mūsuose yra mažos pajamos. Wait a minute, o nuo ko pajamos priklauso? Kartais ne nuo paties darbuotojo? Juk darbuotojas visuomet renkasi darbą dirbti. Nesu girdėjusi, kad kažką atvestų už rankos, tėkštų ant stalo darbo sutartį ir sakytų "Rašykis arba iš čia neišeisi. Tu privalai dirbti pas mus už 400 euriukų per mėnesį.". Visada žmonės patys pasirašo darbo sutartis, dirba darbą n metų ir po to sako "Aš negaliu sau leisti niekur nuvažiuoti/brangesnio rūbo nusipirkti, nes mūsų seimas yra vagys, dėl to mes gaunam mažas algas". Bet ar tikrai tas "seimas vagys" yra kaip nors susijęs su tuo, kad jūs dirbate darbą, už kurį užmokestis jūsų netenkina? Juk jūs pasirašėte sutartį, jūs likote tame darbe, reiškia, jus viskas tenkina. Ir mane linksmina tokie pasiteisinimai, kaip kad vaikus tai reikia išmaitinti, iš kažko gyventi reikia. Pirma - paprastai minimaliai arba prastai apmokami darbai gali būti kaip tarpinė stotelė žmonėms, kurie turi idėjų ar planų, kaip vėliau užsidirbti tiek, kad uždarbis tenkintų daugumą jų poreikių ir leistų oriai gyventi. Jeigu žmogus ilgą laiką dirba prastai apmokamame darbe, bet skundžiasi gaunamu uždarbiu, tai reiškia tik viena - jis nenori judėti toliau ir jį visiškai tenkina turima situacija. Nes jeigu netenkintų, seniai būtų sugalvojęs būdą, kaip iš tos situacijos išeitis. Antra - kokie dar vaikai, jeigu tu jauti, kad tavo finansinė situacija tavęs netenkina ir artimiausiu metu tu jos pagerinti nenorėsi? Kam dar papildomai įtraukti į tokią situaciją tik į pasaulį atėjusį žmogų.
Sakysite: "atsidaryk darbo skelbimus, o tada kalbėk". Deja, darbo skelbimus aš tikrinu lygiai triskart per dieną. Nors mokausi dieninėse studijose, aš nuolatos ieškau darbo. Nes manęs netenkina mano finansinė situacija. Aš ją noriu keisti. Vaikštau į darbo pokalbius, domiuosi darbo rinką, stebiu, kokių sugebėjimų ieško darbdaviai, domiuosi kitomis galimybėmis pagerinti finansinę situaciją. Aišku, aš galėčiau žiūrėti Netflixą ir chillinti - juk reikia pastudentauti. Bet ne - aš nenusiteikusi kaltinti paskui valdžios, darbo rinkos, kad neturiu darbo. Viskas priklauso nuo manęs, reiškia, kiek įdirbio ir noro susirasti pajamų šaltinį parodysiu, tiek proporcingai ir turėsiu.
Ir taip, labai daug darbo pasiūlymų yra už minimalų atlygį. Tačiau niekas neliepia eiti ten. O jeigu einate - patys kalti.
Trečia sritis, kur skundų daugiausia, yra santykiai. Čia plėstis daug neišeis - situacijų daug ir labai skirtingų, todėl per vieną prizmę visko įvertinti neįmanoma. Tačiau galiu pasakyti tik viena - niekada, pabrėžiu, niekada kilus problemoms santykiuose nėra kaltas vienas asmuo. Visada kalti du asmenys. tiesa, nebūtinai elgesys iš abiejų pusės turi būti blogas - apstu porų, kur vienas elgiasi per minkštai, o kitas - per žiauriai, abu yra vienas kitam blogi ir neteisingi, elgiasi klaidingai ir galbūt patys to nesupranta, tačiau kalti yra abu ir problemos kyla dėl abiejų kaltės. Nors viena iš jų ir atrodo šventasis. Todėl, jeigu turite problemų čia, paanalizuokite savo elgesį - galbūt jūs kažko nepastebite ir nesuprantate savyje?
Šaindien tiek. Nekaltinkime kitų - priežasčių ieškokime savyje, nes gyvename tik vieną kartą ir esame visapusiškai atsakingi už savo gyvenimą. Ir nėra blogai būti kaltu ar atsakingu dėl kokios nors situacijos. Blogai yra to nesuprasti ir nedaryti išvadų bei reikiamų veiksmų.
Norite padiskutuoti? Rašykite komentaruose.
Komentarai
Rašyti komentarą